Atmintinė valdymo organams prieš priimant rizikingus verslo sprendimus

Dabartinė ekonominė situacija verčia verslo subjektus priiminėti staigius, bet ne visada iki galo pamatuotus sprendimus. COVID-19 pandemijos sukeltas neapibrėžtumas lemia tai, kad bendrovių valdymo organai sprendimus priima neturėdami aiškaus pasirinktų sprendimų padarinių įvertinimo bei galimybės pamatuoti rizikas. Akivaizdu, kad tokie sprendimai padidina nuostolių riziką ir mažina verslo vertę. Taigi priimant rizikingus verslo sprendimus ypač aktualūs yra tinkami bendrovės valdymo (angl. corporate governance) bei valdymo organų (valdybos, vadovo) pareigų ir teisinės atsakomybės aspektai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) formuodamas savo praktiką yra pažymėjęs, kad ūkinėje komercinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jeigu valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę priimant greitus bei ryžtingus sprendimus, t. y. prieštarautų tikslams plėtoti verslą.

Taigi nuo 2014 m. kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra įtvirtina verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgement rule) („Taisyklė“), kuri skirta apsaugoti valdymo organus nuo asmeninės atsakomybės už nepasiteisinusius, bet sąžiningai priimtus verslo sprendimus. Vis dėlto ši Taisyklė nėra absoliuti, o valdybos narys ar vadovas, siekdamas pasinaudoti šia Taisykle ir išvengti civilinės atsakomybės, turi veikti taip, kad atitiktų jos turinį ir taikymo sąlygas.

Atsižvelgdami į tai, kad valdymo organai jau priėmė arba artimiausiu metu turės priimti rizikingus verslo sprendimus, taip pat į LAT formuojamos Taisyklės aspektus bei siekdami padėti valdymo organo nariams minimizuoti galimą asmeninės atsakomybės riziką, parengėme atmintinę bendrovių valdybos nariams bei vadovams priimant rizikingus sprendimus.

 

1. Taisyklė yra taikoma tik priimtiems verslo sprendimams

Taisyklė apsaugo valdymo organo narius nuo žalos atlyginimo, jeigu ši buvo sukelta priimant verslo sprendimą. Verslo sprendimu yra laikomas toks valdybos ar vadovo veiksmas, kurio atlikimas nėra susijęs su imperatyvių pareigų, nustatytų teisės aktuose ar bendrovės dokumentuose (įstatuose, valdybos darbo reglamentuose, vadovo pareiginiuose nuostatuose, akcininkų sutartyse), įvykdymu, t. y. valdymo organas turėjo diskreciją priimti tokį sprendimą ir tuo metu nebuvo žinomi šio sprendimo padariniai. Verslo sprendimu yra pripažįstamas sprendimas bendrovės vardu sudaryti įvairius sandorius (pirkimo–pardavimo, nuomos, finansavimo, kt.), investuoti bendrovei priklausančias lėšas ir pan. Atitinkamai verslo sprendimu nėra laikytinas vadovo kreipimasis (ar nesikreipimas) dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo nemokiai bendrovei, nes vadovas esant teisiniam pagrindui negali pasirinkti, ar atlikti šiuos veiksmus.

 2. Priimant sprendimą būtina kiek įmanoma labiau įvertinti santykį tarp tikėtinos jo naudos ir galimos žalos, ištirti verslo sprendimo pasekmes

Valdymo organai prieš priimdami verslo sprendimą privalo būti tinkamai susipažinę ir išanalizavę informaciją. Teisme jų veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai paprastai yra grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus valdybos nariai ar vadovas vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio vertinimą. Vertinime turi būti atsižvelgiama į žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų aspektus. Vis dėlto valdymo organų narių veikimas geriausiais bendrovės interesais (lot. bona fide) yra preziumuojamas, o šios prezumpcijos paneigimo našta krenta ant asmenų, kurie siekia valdymo organų narių civilinės atsakomybės. Šios prezumpcijos nepaneigus, valdybos nariams ar vadovui asmeninė atsakomybė nėra taikoma, nebent jų atliktų veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimo teisme rezultatas bus akivaizdaus valdymo organo nario ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas.

3. Valdymo organas veikdamas bendrovės vardu turi laikytis fiduciarinių pareigų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje yra įtvirtintos valdymo organų fiduciarinės pareigos, t. y. veiklos principai, kurių valdymo organai turi laikytis organizuodami kasdienę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami veiklos sprendimus. Valdymo organo narys bendrovės atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, ir kt. Šios fiduciarinės pareigos įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvio, veiklą. Verslo sprendimą priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas, jam esant jie turi veikti išimtinai atstovaujamos bendrovės naudai, turi būti pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija ir pan. Nustačius, kad bendrovės valdybos narys ir (ar) vadovas buvo nesąžiningas, laikoma, kad buvo paneigta prezumpcija, jog jis veikia bona fide – geriausiais jo vadovaujamos bendrovės interesais. Tokiu atveju išvengti civilinės atsakomybės Taisyklės pagrindu valdymo organui nepavyktų.

4. Valdymo organo atsakomybei kilti turi būti nustatytas didelis neatsargumas ar tyčia

LAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad sprendžiant dėl valdymo organų atsakomybės turi būti nustatytas didelis valdybos nario ar vadovo neatsargumas ar tyčia. Valdymo organas turėtų atsakyti už padarytą žalą, įrodžius, jog prieš priimant atitinkamą verslo sprendimą buvo žinoma, kad dėl jo atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas tokį sprendimą priėmė arba tokį sprendimą priėmė aplaidžiai (pvz., nesurinkęs pakankamai informacijos, jos rūpestingai neįvertinęs ir pan.). Atitinkamai protingas ir apdairus valdymo organas tokiomis pačiomis sąlygomis tokio verslo sprendimo nebūtų priėmęs arba atsižvelgdamas į bendrovės įprastą veiklos praktiką prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Vadinasi, vadovaujantis Taisykle civilinė atsakomybė valdymo organui nekils, jeigu žala nebuvo padaryta tyčia arba valdymo organas buvo rūpestingas tiek, kiek akivaizdžiai būtina tam tikromis aplinkybėmis.

 5. Verslo sprendimas turi būti teisėtas

Verslo sprendimas yra laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidžiant imperatyvių teisės normų. Taisyklės suteikiama apsauga valdymo organui nebus taikoma, jeigu jo veiksmai neatitinka valdymo organui taikomų standartų, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Valdymo organas, priimdamas sprendimus, privalo įsitikinti, kad šis sprendimas nepažeis ne tik bendrovės veiklai taikomų įstatymų (pvz., bendrovės veikla yra reguliuojama ir jai taikomi specialūs teisės aktai), tačiau ir bendrovės vidinių dokumentų (pvz., įstatuose, valdybos darbo reglamente, pareiginiuose nuostatuose numatytos kompetencijos ribų). Jeigu dėl neteisėto verslo sprendimo atsiranda žala, valdybos nariui ar vadovui nepavyks išvengti jos atlyginimo remiantis Taisyklės pagrindu.

6. Verslo sprendimas turi neviršyti protingos komercinės rizikos

Verslo sprendimas yra laikomas protingu, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo peržengta akivaizdi valdymo organo ūkinės komercinės rizikos riba, t. y. verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas. LAT formuojamoje praktikoje taip pat laikomasi bendros pozicijos, kad nuostolingas sprendimas dar nereiškia jo neteisėtumo. Jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų, ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad neteisėtų veiksmų valdymo organas neatliko ir už tokį verslo sprendimą atsakomybė nekyla, nors jis ir buvo nuostolingas. Vis dėlto nustačius, kad valdymo organo sprendimas buvo akivaizdžiai neprotingas ūkinės komercinės rizikos aspektu, tokiu atveju valdymo organo sprendimui netaikoma Taisyklė ir už tokį sprendimą gali kilti civilinė atsakomybė, jei įrodomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos.

 7. Valdymo organų pareigų savarankiškumas

Bendrovės valdymo organų narių civilinės atsakomybės pagrindai priklauso nuo konkrečios bendrovės valdymo struktūros ir tos bendrovės valdymo organų kompetencijos. Nors valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, tačiau jų kompetencija iš dalies dubliuojasi. Kai valdyba priima jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Vis dėlto ši praktikoje nusistovėjusi nuostata nėra absoliuti. Bendrovės vadovams leidžiama teikti pasiūlymus dėl valdybos sprendimo. Atitinkamai bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti verslo sprendimą valdybai, atsakomybė kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą. Kita dažna situacija, kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdybos arba akcininkų susirinkimo priimtą sprendimą, tačiau viršija jam suteiktus įgaliojimus. Bet kuriuo atveju bendrovės valdymo organų (tiek vienasmenio, tiek kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai privalo būti pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija.

 

Akivaizdu, kad bendrovės valdymo organų civilinės atsakomybės už priimamus rizikingus verslo sprendimus klausimas šiandien yra ypač aktualus. Nors verslo sprendimas ir jo turinio vertinimas kaskart priklauso nuo skirtingų aplinkybių, tikimės, kad mūsų parengta bendro pobūdžio atmintinė ir aukščiau išvardinti Taisyklės aspektai padės įsivertinti galimą riziką bei išvengti potencialių teisinių ginčų.

Mūsų patirtis