Atskleisti FinCEN duomenys: nepasikliaukite vien automatinėmis sistemomis

Šių metų rugsėjį buvo atskleista daugiau nei 2‘100 pranešimų apie įtartinas finansines operacijas (angl. Suspicious Activity Reports (SAR)), kurias nuo 1999 m. iki 2017 m. bankai ir kitos finansų sektoriaus įstaigos pateikė JAV Iždo departamento Finansinių nusikaltimų tyrimo tinklui („FinCEN“) – pagrindinei ir svarbiausiai JAV pinigų plovimo prevencijos institucijai.

Paviešinti FinCEN failai, be abejo, rodo, kad bankai ir kitos Fintech įstaigos laikosi teisės aktų reikalavimų ir praneša apie įtartinus sandorius. Tačiau išanalizuoti SAR atskleidžia, kad net ir stipriausi finansų rinkos žaidėjai turi rimtų spragų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos (PPTFP) srityje. Dažnais atvejais SAR buvo teikiami jau po to, kai į finansų įstaigas kreipėsi reguliatorius arba kai informacija apie tam tikrus sandorius buvo paskelbiama viešai.

Akivaizdu, kad mokėjimo operacijų stebėjimo sistemos, kurias naudojo bankai bei kitos finansų įstaigos laiku nepastebėdavo neįprastų ar įtartinų pinigų pervedimų. Dėl to jos buvo vykdomos, kol neišaiškėdavo milžiniškos „nešvarių“ pinigų sumos. Didžiulė dalis SAR buvo pateikiama tik praėjus beveik pusei metų (!) po mokėjimo operacijų įvykdymo.

Dauguma automatinių transakcijų stebėjimo įrankių yra programuojami nustatant kriterijus, tokius kaip mokėjimo operacijos vertė, apimtis, dažnis, tam tikri raktiniai žodžiai ir pan. Tačiau, kaip rodo atskleisti duomenys, tokie automatiniai įrankiai padeda „pagauti“ tik mažą dalį ne itin gerai užmaskuotų mokėjimo operacijų, susijusių su pinigų plovimu, sukčiavimu, teroristų finansavimu ir pan.

Be to, atskleisti duomenys parodė šias pagrindines SAR tendencijas:

  • Mokėjimo sąskaitų turėtojai buvo nominalios bendrovės, įsteigtos aukštos rizikos jurisdikcijose, tokiose kaip Seišeliai, BVI, Kipras, Panama ir kt.
  • Bendrovės buvo įsteigtos kitose valstybėse, nei realiai vykdė savo veiklą ir turėjo banko sąskaitas.
  • Bendrovių direktoriai ir adresai sutapo su šimtais kitų juridinių asmenų, kurių dauguma laikytini „pasyviomis“ įmonėmis.
  • Nebuvo įmanoma rasti jokios viešai prieinamos informacijos apie klientų sandorio šalis.
  • Nebuvo įmanoma nustatyti realaus bendradarbiavimo fakto tarp sandorio šalių.
  • Asmenys, kurie buvo susiję su mokėjimo operacijomis ar sandoriais dažnais atvejais buvo siejami su kyšininkavimu ir (ar) organizuotu nusikalstamumu.
  • Dažnai buvo vykdomi „veidrodiniai sandoriai“, t. y. tokie sandoriai, kai vienu metu yra atliekami stabilių kainų prekių pirkimai ir pardavimai, siekiant slapta pervesti lėšas iš vienos valstybės į kitą ir vykdyti nedeklaruotą valiutos keitimą.

Kad ir kaip keistai skambėtų, stebint mokėjimo operacijas vis dėlto reikėtų mažiau pasikliauti skaičiais, o daugiau – žodžiais. Dažnais atvejais viešai prieinami informacijos šaltiniai, tokie kaip žurnalistiniai tyrimai, straipsniai, google paieška gali pasakyti apie klientą ir jo verslo pobūdį daug daugiau nei tik automatinė sistema. Pavyzdžiui, didžiulė dalis FinCEN teiktų SAR raportuojamų įtartinų sandorių ir mokėjimo operacijų siejama su vienu adresu Londone, Jungtinėje Karalystėje, kuriame buvo užregistruota šimtai įmonių ir kuris yra vienas aukščiausios pinigų plovimo rizikos vietų pasaulyje. Taigi, vien tik atlikus paprasčiausią paiešką pagal kliento adresą ir pamačius, kad šis adresas siejamas su daugybe kitų įmonių, bei radus kitos susijusios negatyvios informacijos, tokiam klientui būtina taikyti sustiprintą tapatybės nustatymą.

Be abejo, kuo Fintech įstaiga turi daugiau klientų ir kuo daugiau mokėjimo operacijų vykdo, tuo sudėtingiau nuodugniai išanalizuoti informaciją ir atsekti pinigų plovimo pėdsakus. Todėl finansinių operacijų stebėjimui turi būti skiriama kuo daugiau žmogiškųjų išteklių. Kaip parodė paviešinti FinCEN failai, vien tik automatinėmis sistemomis negalima pasitikėti.

Mūsų patirtis