Naujasis Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas – daugiau aiškumo NT vystytojams

Besibaigiantys 2020 m. palieka ne tik pandemijos sukeltas negandas, tačiau ir ilgai nekilnojamojo turto vystytojų lauktus pasikeitimus. Šių metų gegužę Seime pagaliau buvo priimtas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas („Įstatymas“), kurio rengimas su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis vyko daugiau kaip dešimtmetį. Kadangi šio naujo įstatymo įsigaliojimas numatytas nuo 2021 m. sausio 1 d., verta apie jį kalbėti jau dabar.

Skirtingai, nei numato šiuo metu galiojantys teisės aktai, naujuoju Įstatymu siekiama kompleksiškai sureguliuoti gyvenamųjų vietovių infrastruktūros plėtrą, užpildyti esamas savivaldybės infrastruktūros plėtros įgyvendinimo ir finansavimo spragas bei aiškiai numatyti tokios infrastruktūros plėtroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas.

NT vystytojams – mokestis savivaldybei už infrastruktūros plėtrą

Nuo 2021 m. prioritetinėse plėtros zonose miestai patys investuos į infrastruktūros sukūrimą, o statytojai už tai mokės savivaldybėms proporcingai planuojamam sukurti turtui. Taip yra griaunama iki šiol egzistavusi tradicija įpareigoti NT vystytojus savarankiškai įrengti socialinės infrastruktūros objektus, nutiesti gatves ar jų dalis, statyti šviesoforus ir kitą infrastruktūrą, o vėliau už simbolinį mokestį ar neatlygintinai perleisti šį turtą savivaldybėms.

Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas buvo priimtas dar 2020 m. gegužės 7 d., savivaldybėms suteiktas terminas iki 2023 m. nustatyti prioritetinės plėtros teritorijas ir toks nustatymas turės būti atliekamas rengiant kompleksinius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. 2020 m. pabaigoje Vilniuje, Klaipėdoje ar Kauno rajone yra rengiamos ar parengtos naujosios miestų bendrųjų planų redakcijos. Tačiau kitose savivaldybėse, kuriose artimiausiu laiku nebuvo numatoma keisti galiojančių bendrųjų planų, savivaldybės turės patvirtinti savivaldybės infrastruktūros pripažinimo prioritetine kriterijus. Tais atvejais, kai šios teritorijos ir jų priskyrimo prioritetinei kriterijai nėra patvirtinti, laikoma, kad visa savivaldybės teritorija yra prioritetinės plėtros.

Taip pat visos savivaldybės iki šių metų pabaigos turi būti patvirtinusios savivaldybės infrastruktūros plėtros rėmimo programos komisijos sudėtį, įmokos tarifus, savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių planą, savivaldybės infrastruktūros plėtros rėmimo programos lėšų panaudojimo planą ir ataskaitą, įmokų mokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarkas, kriterijus, kada savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis.

Taigi naujasis teisinis reguliavimas numato, kad nekilnojamojo turto vystytojai privalo arba prisidėti kuriant teritorijų plėtrai reikalingą suplanuotą infrastruktūrą, arba sumokėti vienkartinę piniginę įmoką savivaldybei, atsakingai už infrastruktūros plėtrą. Susitarimas dėl infrastruktūros plėtros yra įforminamas sutartimi tarp nekilnojamojo turto vystytojo ir savivaldybės. Sutartis turi būti pasirašoma dar prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Visa pastatyta ar įrengta savivaldybės infrastruktūra iki statybos užbaigimo turi būti perduota savivaldybės infrastruktūros valdytojams. Inžinerinės infrastruktūros plėtrai koordinuoti turi būti įsteigta savivaldybės vyriausiojo inžinieriaus pareigybė.

Kompensacijų apskaičiavimo už infrastruktūros plėtrą tvarka ir metodika

Taip pat atkreipia dėmesį, kad įsigaliojus Įstatymui infrastruktūros įmokų apskaičiavimo tvarka bus vieninga visoje Lietuvoje. Tam Aplinkos ministerija 2020 m. gruodžio 3 d. pateikė nutarimo projektą, kuriuo numatoma patvirtinti parengtą Kompensacijos savivaldybių infrastruktūros plėtros iniciatoriams už jų patirtas išlaidas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą („Tvarkos aprašas“) ir Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodiką („Metodika“). Aplinkos ministerija praneša, kad šie dokumentai (minėtasis Tvarkos aprašas ir Metodika) įsigalios nuo 2021 m. sausio 1 d. kaip ir pats Įstatymas.

Tvarkos apraše nustatoma:

  • pasiūlymų dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros nagrinėjimo tvarka;
  • kompensacijos apskaičiavimo tvarka, nurodant jos dydžio apskaičiavimo principus ir juos detalizuojant;
  • kompensacijos už prioritetinės savivaldybės infrastruktūros plėtrą išmokėjimo tvarka;
  • kompensacijos už neprioritetinės savivaldybės infrastruktūros plėtrą išmokėjimo tvarka;
  • pavyzdinės sutarties nuostatos, kuriomis vadovaujantis iniciatorius, organizatorius ir valdytojas galėtų nustatyti tarpusavio teisinius santykius.

Metodikoje numatyta:

  • detalizuoti Įstatymo 14 str. 4 d. ir kituose su Metodika susijusiuose Įstatymo straipsniuose nurodytą tvarką, atskleidžiant jos turinį ir prasmę;
  • nustatyti įmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką ir atvejus, nurodant šiam procesui taikomus terminus, turinį ir reikalingus priedus, kitą įmokos apskaičiavimui ir išmokėjimui reikalingą informaciją;
  • įtvirtinti įmokos dydžio apskaičiavimo tvarką, nurodant jos dydžio apskaičiavimo principus ir juos detalizuojant;
  • nustatyti atleidimo nuo įmokos mokėjimo ir jos dydžio sumažinimo rekomendacinę tvarką ir principus.

Apibendrinant galima teigti, kad naujuoju reguliavimu įvedamas didesnis aiškumas NT vystytojams aiškiau ir tiksliau planuojant numatomų statybų kaštus, o savivaldybėms užtikrinant racionalų plėtros planavimą.

Mūsų patirtis