Žalos prisiteisimas iš įmonių, kurios pažeidė konkurencijos teisės taisykles

Private enforcement – vis dar nauja sąvoka tiek Lietuvos teismams, tiek ūkio subjektams ir vartotojams. Lietuvių kalba – tai ieškiniai dėl konkurencijos pažeidimais (dažnu atveju tai – kartelinis susitarimas) padarytos žalos atlyginimo. Tokie ieškiniai skiriasi nuo įprastinių, kadangi nacionaliniai teismai turi teisę taikyti Europos Sąjungos (ES) konkurencijos teisės normas tiesiogiai privatiems asmenims.

Lietuvos bendrosios kompetencijos teismams vis dar neįprasta nagrinėti bylas dėl kartelinių susitarimų bei apskritai Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (SESV) 101 straipsnio, kuriuo tokie susitarimai draudžiami, pažeidimų. Būtent ieškiniai, kuriais įrodinėjama, jog ieškovas patyrė žalą (nuostolius ar negautas pajamas) dėl kartelio dalyvių veiksmų, užtikrina, kad konkurencijos teisės pažeidėjai būtų ne tik baudžiami Europos Komisijos (EK) ar Konkurencijos tarybos, bet ir atlygintų padarytą žalą savo konkurentams, distributoriams ir vartotojams. Priešingai nei Lietuvoje, ES tokios bylos jau nėra nauja praktika: dėl EK ar nacionalinių konkurencijos priežiūros institucijų pripažintų kartelinių susitarimų nukentėjusios šalys kreipiasi į nacionalinius teismus bei reikalauja žalos atlyginimo.

Kad geriau suprastume tokių bylų esmę, pateiksime porą pavyzdžių iš kitų valstybių narių praktikos.

Truck Cartel byla. 2010 m. MAN pateikė prašymą EK atleisti juos nuo baudų dėl kartelio susitarimo. EK sutiko su sąlyginiu MAN atleidimu nuo baudų. 2017 EK pripažino MAN, Volvo/Renault, Daimler, Iveco, DAF ir SCANIA kaltomis dėl dalyvavimo karteliniame susitarime dėl vidutinių ir didelių sunkvežimių kainų suderinto didinimo bei išmetimo technologijų kainų derinimo, trukusio net 14 metų.

Po to, kai EK pripažino, kad kartelio susitarimas egzistavo, Ispanijoje buvo pradėta beveik 100 bylų, kuriose pirmos instancijos teismas priteisė ieškovams nuo 5 iki 15 % pirkimo kainos už įsigytus sunkvežimius.

2020 m. byloje Vokietijos federalinis teisingumo teismas priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pirmųjų dviejų instancijų nutartis ieškovei priteisti žalą tik už vieną sunkvežimį, įsigytą 1997 m., o bylą gražino iš naujo nagrinėti Vokietijos apeliaciniame teisme ir pabrėžė žalos kriterijaus įvertinimo svarbą. Toks Vokietijos federalinio teisingumo teismo sprendimas suponuoja, kad apeliacinis teismas, turėtų galutinai išnagrinėti bylą ieškovo naudai ir gali priteisti prašomą 305‘000 EUR sumą.

Vandenilio peroksido kartelio byla. 2006 m. EK paskelbė, kad „Akzo Nobel NV“, „Akzo Nobel Chemicals Holding AB“ ir „EKA Chemicals AB“, „Edison SpA“, „Ausimont SpA“ (dabar „Solvay Solexis SpA“), „FMC Corporation“ ir „FMC Foret SA“, „Kemira Oyj“, „Snia SpA“. ir „Caffaro Srl“, „Solvay SA / NV“, „Total SA“, „Elf Aquitaine SA“ ir „Arkema SA“, „L’Air Liquide SA“ ir „Chemoxal SA“, ir „Evonik Degussa GmbH“ pažeidė SESV 101 straipsnį, sudarydamos vandenilio peroksido kartelinį susitarimą dėl rinkos pasiskirstymo, kainų dydžio, produktų gamybos ribojimo, apimančio visą Europos ekonominę bendriją 1994–2000 m. laikotarpiu. Sprendimas buvo priimtas, kai AG Degussa prisipažino dalyvavusi kartelio susitarime ir išreiškė norą bendradarbiauti su EK.

2009 m. su kartelinių susitarimų žalos išieškojimu dirbanti įmonė CDC Dortmundo regioniniame teisme pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo prieš „Evonik Degussa GmbH“, „Akzo Nobel NV“, „Solvay SA / NV“, „Kemira Oyj“, „Arkema France SA“ ir „FMC Foret SA“. Ieškinys susijęs su žalos atlyginimo reikalavimais, kuriuos CDC įsigijo iš 32 celiuliozės ir popieriaus pramonės įmonių. Bendrovės yra vandenilio peroksido pirkėjos, iš viso 94 gamybos vietose 13 Europos šalių. Reikalavimas apima beveik 50 % visos vandenilio peroksido paklausos Europoje.

Kaip matyti iš viešų pranešimų, CDC sudarė neteisminius susitarimus su keturiais atsakovais. Byla tęsiama prieš likusius atsakovus. Nors šiuo atveju žala yra nepriteista, tačiau akivaizdu, kad taikos sutartys sudarytos ne veltui –  pvz., taikos sutartimi „Kemira Oyj“ įsipareigojo sumokėti CDC 12,7 mln. EUR už patirtą žalą.

Apibendrinant svarbu pažymėti, kad EK nustačius draudžiamus susitarimus pagal SESV 101 straipsnį, ūkio subjektai, veikiantys atitinkamose rinkose, kuriose buvo atlikti susitarimai, gali kreiptis į nacionalinius teismus, reikalauti atlyginti žalą ir būti užtikrinti, kad jų interesai teismo bus apginti. Jeigu įtariamas ar nustatytas konkurencijos teisės pažeidimas (minėtaisiais atvejais tai kartelinis susitarimas), svarbu ne tik žinoti savo teises, bet ir kaip jas efektyviai, o gal netgi pelningai apginti.

Taigi, private enforcement, arba ieškiniai dėl konkurencijos pažeidimų žalos atlyginimo yra galimybė apginti savo teises ir atgauti negautas pajamas arba gauti patirtos žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad analogiškas nacionalinių teismų jurisdikcijos buvimas taikomas ir SESV 102 straipsniui, nustatančiam draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

Taigi teikiant ieškinį dėl žalos dėl konkurencijos teisės pažeidimų atlyginimo reikia žinoti šias aplinkybės:

• yra įtariamas konkurencijos teisės pažeidimas arba toks pažeidimas kaip kartelio susitarimas – jau nustatytas;
• jūs nukentėjote nuo tokio pažeidimo;
• jūs patyrėte žalą, kurią galite patys arba padedant teismui apskaičiuoti;
• tarp žalos ir pažeidimo yra priežastinis ryšys.