Administracinių nusižengimų bylų dėl tarptautinių sankcijų pažeidimų tendencijos 2026 metais

Lietuvoje administracinė atsakomybė už tarptautinių sankcijų ar kitų ribojamųjų priemonių pažeidimus yra numatyta Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 515 straipsnyje.

Šiame straipsnyje įtvirtinta tik bendra taisyklė – nurodoma, kad už sankcijų pažeidimus taikomos piniginės baudos fiziniams asmenims ir juridinių asmenų vadovams, taip pat gali būti konfiskuojamos lėšos ar kitas turtas, susijęs su pažeidimu. Tačiau ši norma nepasako, kas konkrečiai laikoma tarptautinių sankcijų pažeidimu.

Dėl šios priežasties kiekvienu atveju būtina atsigręžti į konkrečius teisės aktus, kuriais tos sankcijos nustatomos. Praktikoje tai dažniausiai yra Europos Sąjungos teisės aktai, pavyzdžiui, Tarybos reglamentas (ES) Nr. 833/2014, reglamentuojantis ribojamąsias priemones Rusijos Federacijos atžvilgiu.

Kokiais atvejais kyla administracinė atsakomybė?

Administracinė atsakomybė kyla tais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo atliko veiksmus, kurie pagal tarptautines sankcijas nustatančius teisės aktus yra draudžiami, pavyzdžiui, gabeno sankcionuotas prekes, eksportavo draudžiamas lėšas ar tęsė ekonominius santykius su sankcionuotais subjektais.

Svarbu tai, kad atsakomybė gali būti taikoma ne tik už aktyvius veiksmus, bet ir už pasyvų elgesį, kai asmuo, žinodamas apie taikomas sankcijas, nesiima jokių veiksmų, kad būtų nutraukta ar sustabdyta sankcijų draudžiama veikla. Šiuo atveju teismų praktikoje pabrėžiama, kad tarptautinių sankcijų laikymasis negali būti suprantamas kaip pasyvus procesas – vien to, kad asmuo formaliai nevykdo naujų sandorių, gali nepakakti, jeigu jis toliau palaiko sankcijomis draudžiamą teisinę ar ekonominę veiklą.

Administracinė atsakomybė gali būti taikoma ir tais atvejais, kai pažeidimas padaromas ne tyčia, o dėl neatsargumo, pavyzdžiui, neatlikus pakankamo veiklos rizikos vertinimo ar pasitikint formaliais dokumentais. Šiuo atveju reikšminga nustatyti, ar asmuo galėjo ir turėjo suprasti, jog jo veiksmai patenka į sankcijų taikymo sritį.

Praktikoje dažnai kyla ginčų dėl sankcijose numatytų išimčių taikymo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – euro banknotų gabenimas, kai leidžiama išimtis „asmeniniam naudojimui“, tačiau ši išimtis aiškinama siaurai, o pareiga pagrįsti, kad lėšos iš tiesų skirtos asmeninėms reikmėms, tenka pačiam asmeniui. Vien deklaratyvus paaiškinimas, kad lėšos buvo skirtos „asmeninėms reikmėms“, nelaikomas pakankamu – teismai vertina realų poreikį, kelionės aplinkybes, lėšų dydį ir alternatyvias atsiskaitymo galimybes.

Papildomai reiktų pažymėti, kad bylose, kuriose taikomas turto konfiskavimas, administracinė atsakomybė negali būti grindžiama prielaidomis ar spėjimais – institucijos privalo nustatyti tiek paties pažeidimo faktą, tiek konfiskuojamo turto ryšį su pažeidimu ir jo savininko vaidmenį.

Įdomiausi 2025 metų teismų praktikos atvejai

2025 metais teismai susidūrė su itin įvairiomis faktinėmis situacijomis – nuo palyginti paprastų atvejų, kai asmenys gabeno grynuosius pinigus per valstybės sieną, teigdami, jog lėšos skirtos asmeniniam naudojimui, iki sudėtingų prekių tiekimo ir logistikos grandinių, apimančių kelias trečiąsias valstybes, tarpininkus, vežėjus ir muitinės tarpininkus, kai sankcijomis draudžiamos prekės ar turtas formaliai buvo nukreipiami per nesankcionuotas jurisdikcijas. Taip pat nagrinėtos bylos dėl transporto priemonių, puspriekabių ir kito didelės vertės turto konfiskavimo, kai ginčai kilo ne tik dėl pačių sankcijų taikymo, bet ir dėl to, kam toks turtas faktiškai priklauso bei ar jo savininkai buvo tinkamai įtraukti į procesą.

Kelios ryškiausios situacijos.

1. Puspriekabės eksportas ir konfiskavimas

Buvo nagrinėjama situacija, kai per pasienio postą buvo bandoma išvežti į Baltarusiją puspriekabę. Institucijai nustačius, kad ji patenka į Baltarusijai taikomų sankcijų sąrašą, vairuotojui skirta bauda, o puspriekabė konfiskuota. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų neginčijamai nustatyti, kam puspriekabė priklauso. Teismas taip pat akcentavo, kad taikant didelės vertės konfiskavimą institucija negali remtis prielaidomis ir privalo užtikrinti galimo savininko informavimą bei procesines garantijas, tačiau šios pareigos tinkamai neįgyvendintos, todėl sprendimai panaikinti ir byla grąžinta naujam tyrimui.

2. Automobilių ir vilkiko eksportas

Byloje muitinė teigė, kad įmonės vadovas pažeidė tarptautines sankcijas, nes įformino automobilių ir vilkiko eksportą į Baltarusiją ir Kirgiziją, tačiau pagal viešus šaltinius transporto priemonės vėliau buvo registruotos naudoti Rusijoje, be to, atsiskaitymai esą neatitiko deklaruotų sandorių. Teismas konstatavo, kad vien vėlesnė registracija Rusijoje po 1–10 mėn. ir atsiskaitymai iš sankcijų nevaržomų trečiųjų asmenų neįrodo, jog įmonės vadovas žinojo ar siekė apeiti sankcijas, o pareigos kontroliuoti naujų savininkų veiksmų jis neturėjo, todėl teisena buvo nutraukta.

3. Prekių kilmės nustatymas

Buvo nagrinėjama situacija, kai vežėjas į Lietuvą įvežė surenkamus šiltnamius, deklaruodamas juos KN 9406 kodu, o muitinė teigė, kad dėl konstrukcijos ir medžiagų jie turi būti priskirti KN 7308 (metalo konstrukcijoms), todėl būtų taikomi draudimai pagal Baltarusijai taikomas sankcijas. Teismas motyvuojamojoje dalyje pritarė išvadai, kad šios prekės atitinka surenkamųjų statinių požymius, o muitinės argumentai dėl „neilgaamžiškumo“ dėl polietileno plėvelės buvo laikyti neįrodytais ir iš esmės deklaratyviais. Kadangi prekės teisingai priskirtos KN 9406, teismas konstatavo, kad nebuvo pažeistos Reglamento (ES) 2022/355 nuostatos, todėl administracinio nusižengimo sudėtis nenustatyta ir teisena nutrauktina.

4. Grynieji pinigai, deklaruoti kaip „asmeniniam naudojimui“

Byloje nustatyta, kad asmuo, vykdamas į Kaliningrado sritį, žodžiu deklaravo tik dalį turimų lėšų, o kitą dalį slėpė, siekdamas išvengti muitinės kontrolės. Teismas pabrėžė, kad euro banknotų eksportas į Rusiją draudžiamas nepriklausomai nuo sumos, o „asmeninio naudojimo“ išimtis netaikoma automatiškai – keliautojui tenka pareiga deklaruoti visus gabenamus eurus ir įrodyti jų būtinybę, o nepagrįsta versija apie kelionės tikslą išimties nepatvirtina. Galutinis rezultatas – sankcijų pažeidimas paliktas galioti.

Kitoje byloje teismas konstatavo, kad institucija nepagrįstai taikė tarptautinių sankcijų pažeidimą, nes byloje buvo įrodyta, jog gabentos lėšos buvo skirtos konkrečiam asmeniniam tikslui – pradiniam įnašui už gyvenamąjį būstą, todėl konstatuota, kad taikytina „asmeninio naudojimo“ išimtis ir kaltinimai dėl sankcijų pažeidimo panaikinti.

5. Juridinio asmens vadovo atsakomybė

Byloje nagrinėta situacija, kai juridinio asmens vadovas po tarptautinių sankcijų įsigaliojimo toliau vykdė iki tol sudarytą viešojo pirkimo sutartį, formaliai jos nenutraukdamas ir nesiimdamas veiksmų ją sustabdyti. Teismas motyvuojamojoje dalyje pabrėžė, kad vadovas, žinodamas apie sankcijų taikymą, privalėjo imtis aktyvių veiksmų sankcijų rizikai pašalinti, o vien pasyvus neveikimas ar sutarties palikimas galioti negali būti laikomas neutralia pozicija, todėl administracinė atsakomybė pritaikyta pagrįstai.

2026 metų tendencijos

Atsižvelgiant į 2025 metais teismuose suformuotą praktiką, galima išskirti kelias aiškias administracinių bylų dėl tarptautinių sankcijų pažeidimų kryptis 2026 metais:

1. Pirmiausia, tikėtina, kad sankcijų taikymas ir toliau bus vertinamas itin griežtai, o bet kokios išimtys bus aiškinamos siaurai, siekiant užtikrinti, kad sankcijos veiktų realiai, o ne formaliai.
2. 2026 metais dar labiau stiprės reikalavimas institucijoms išsamiai tirti faktines aplinkybes, o ne apsiriboti dokumentų formaliu vertinimu – ypač bylose, kuriose taikomas didelės vertės turto konfiskavimas.
3. Tikėtina, kad administracinė atsakomybė ir toliau bus aktyviai siejama su konkrečiais sprendimus priėmusiais asmenimis – juridinių asmenų vadovais, vežimo grandinės dalyviais ar tarpininkais, o ne vien su pačiu juridiniu asmeniu.
4. Galiausiai, 2026 metais bylinėjimasis šioje srityje taps dar labiau orientuotas į tarptautinių sankcijų tikslus, tačiau kartu bus griežčiau vertinami ir procesiniai standartai – ypač asmenų teisių užtikrinimas, tyrimo pilnumas ir proporcingumo principas, taikant konfiskavimą.