Reikalavimo užtikrinimo priemonė administraciniuose ginčuose: ką verslui būtina žinoti 2026 m.

Administracinės bylos prieš valdžios institucijas gali trukti metus, o kartais ir ilgiau. Tuo metu ginčijami valdžios institucijų sprendimai toliau galioja: mokesčiai išieškomi, licencijos atimtos, paramos lėšos reikalaujamos grąžinti, poveikio priemonės vykdomos.

Būtent todėl su skundu naikinti valdžios institucijų sprendimus dažniausiai teikiamas ir prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (RUP) – laikinai sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą arba išieškojimą, kol teismas priims galutinį sprendimą. Tai vienintelis procesinis įrankis, galintis realiai apsaugoti asmenį nuo nepalankaus sprendimo pasekmių dar bylai nepasibaigus.

Visgi 2026 m. teismų praktika rodo, kad RUP prašymai netenkinami žymiai dažniau, nei tenkinami. Šiame straipsnyje apžvelgiame, kokiose bylų kategorijose RUP prašoma dažniausiai, kokias dvi privalomas sąlygas turi įvykdyti kiekvienas pareiškėjas ir kodėl net iš pirmo žvilgsnio pagrįsti prašymai atmetami – bei ką konkrečiai reikėtų daryti kitaip.

Kas yra RUP ir kada ji taikoma

Reikalavimo užtikrinimo priemonė – tai laikinoji apsaugos priemonė, numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 70 straipsnyje. Teismas ją gali taikyti bet kurioje proceso stadijoje, savo iniciatyva arba proceso dalyvio prašymu. Praktikoje prašymai beveik visada teikiami kartu su skundu – taip siekiama kuo greičiau sustabdyti nepalankaus akto vykdymą, kol byla dar neišnagrinėta. Dažniausiai prašoma dviejų dalykų: laikinai sustabdyti ginčijamo administracinio akto galiojimą arba išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą.

Verslui ši priemonė ypač reikšminga mokestinių ginčų, licencijų panaikinimo ar paramos susigrąžinimo atvejais, kai laukti galutinio teismo sprendimo metų metus reiškia jau dabar patirti reikšmingą finansinį ar veiklos nuostolį.

Dvi privalomos sąlygos – abi turi būti įvykdytos

Teismai nuosekliai laikosi nuostatos, kad RUP taikyti galima tik tada, kai tenkinamos dvi sąlygos kartu.

Pirma, pareiškėjas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tai yra parodyti, kad skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ir kad palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Ši sąlyga praktikoje kelia mažiau problemų.

Antra, ir tai yra pagrindinė kliūtis, – pareiškėjas turi įrodyti, kad nesiėmus užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Nesant bent vienos iš šių sąlygų, RUP taikyti negalima. Būtent antroji sąlyga lemia, kad dauguma prašymų atmetami.

Kokie ginčai dažniausiai keliami

2026 m. Lietuvos administracinių teismų praktikoje galima išskirti keletą ginčų dėl RUP taikymo kategorijų.

Mokestiniai ginčai su Valstybine mokesčių inspekcija (VMI). Tokiuose ginčuose RUP prašoma, kai VMI priima sprendimus apskaičiuoti mokestinę prievolę, išduoda nurodymus nurašyti nepriemoką arba imasi priverstinio išieškojimo veiksmų. Ypač aktualu, ar skundas sustabdo išieškojimą įstatymo pagrindu, ar tam reikia atskiros teismo nutarties – šie du keliai turi skirtingas praktines pasekmes. Atskira ginčų grupė – bylos, kuriose ginčijami su darbuotojų komandiruotėmis susiję socialinio draudimo sprendimai ir iš jų kylančios mokestinės prievolės užsienio valstybėse.

Nors įprasta manyti, kad RUP prašo pareiškėjai – fiziniai ar juridiniai asmenys, ginčijantys valdžios institucijų sprendimus, – praktikoje pasitaiko ir atvirkštinis variantas: pati valdžios institucija kreipiasi į teismą prašydama taikyti RUP prieš privatų subjektą, siekdama apsaugoti viešąjį interesą ar valstybės finansinius interesus. Ryškiausias tokio modelio pavyzdys – Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) paramos susigrąžinimo bylos.

Šiose bylose RUP prašoma, kai NMA priima sprendimus susigrąžinti išmokėtą paramą dėl nustatytų pažeidimų ir kreipiasi į teismą dėl skolos priteisimo. Teismų praktika rodo, kad šioje kategorijoje RUP taikymo tikimybė tiesiogiai priklauso nuo susigrąžintinos sumos dydžio ir pažeidimų pobūdžio: kai suma yra didelė ir pažeidimai sistemingi, RUP taikoma, nes žala valstybės ir ES biudžetams laikoma sunkiai atitaisoma. Kai suma santykinai nedidelė ir nenustatyta atsakovo nesąžiningumo požymių, prašymas atmetamas kaip deklaratyvus.

Viešojo administravimo subjektų (VAS) sprendimai dėl poveikio priemonių ir licencijų. Šiai kategorijai priklauso bylos, kuriose ginčijami administraciniai aktai apriboja ar panaikina asmens teisę vykdyti tam tikrą reguliuojamą veiklą: skiriamos poveikio priemonės; panaikinamos licencijos; skiriamos baudos dėl teisės aktų pažeidimų. Teismų praktika čia itin nevienoda ir priklauso nuo konkretaus konteksto – kiekvienoje byloje reikia įvertinti, ar ginčijamo akto vykdymas realiai sutrikdys veiklą ir ar vėliau padėties atkurti būtų neįmanoma.

Teritorijų planavimo ir aplinkosaugos bylos. Šioje kategorijoje RUP prašoma siekiant laikinai sustabdyti teritorijų planavimo procedūras, poveikio aplinkai vertinimo sprendimus ar žemės formavimo veiksmus. Praktikoje tai viena sunkiausių kategorijų – teismai nuosekliai atmeta prašymus, kai prašoma apimtis peržengia byloje pareikštus konkrečius reikalavimus arba kai žalos pagrindimas remiasi prielaidomis dėl ateities.

Migracijos bylos. Šiuo metu tai gausiausia RUP ginčų kategorija. Bylų daugėja sparčiai – jos dažniausiai susijusios su Migracijos departamento sprendimais atsisakyti išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienio piliečiui. Verslui tai aktualu tuo, kad ginčijamas sprendimas dažnai susijęs ne su eiliniu darbuotoju, o vadovu, akcininku ar kitu strategiškai svarbiu asmeniu, kurio netektis gali kelti realią veiklos tęstinumo riziką. Praktika rodo, kad teismai tokius prašymus vertina itin griežtai: galimas neigiamas poveikis darbo santykiams ar asmeninei situacijai savaime nelaikomas neatitaisoma žala, o prašomos RUP ryšys su ginčijamu sprendimu turi būti tiesioginis ir proporcingas.

Kodėl prašymai netenkinami – pagrindinės priežastys

Analizuojant 2026 m. administracinių teismų nutartis, aiškiai matyti kelios sistemiškai pasikartojančios RUP atmetimo priežastys.

Pirmiausia – abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai vietoj įrodymų. Teiginiai, kad pareiškėjas gali patirti nuostolių, bankrutuoti arba prarasti klientus, teismų neįtikina, jeigu nėra pagrįsti finansinės atskaitomybės dokumentais, buhalteriniais duomenimis ar kitais objektyviais šaltiniais.

Antra, galima neigiama valdžios institucijos sprendimo įtaka finansinei padėčiai paprastai nėra išskirtinė aplinkybė. Administraciniai teismai laikosi pozicijos, kad galimybė patirti turtinių neigiamų pasekmių savaime nėra pagrindas taikyti RUP. Pareiškėjas privalo įrodyti, kad šių pasekmių pašalinimas vėliau būtų neįmanomas arba itin sudėtingas – tai yra esminis skirtumas.

Trečia, RUP prašymai dažnai neatitinka ginčo dalyko. Administraciniai teismai atmeta prašymus, kai prašoma RUP yra skirta reguliuoti platesnius teisinius santykius, nei apima byloje pareikšti konkretūs reikalavimai. Tai pasitaiko, kai pareiškėjas siekia sustabdyti trečiojo asmens veiksmus, kurie nėra tiesioginis ginčijamo administracinio akto padarinys, arba kai prašoma uždrausti institucijoms priimti bet kokius ateities sprendimus tam tikroje srityje, nors byloje ginčijamas tik konkretus, jau priimtas aktas.

Ko imtis verslui siekiant RUP

2026 m. administracinių teismų praktika leidžia suformuluoti kelis praktinius principus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti rengiant RUP prašymą.

Pirma, prašyme taikyti RUP būtina pateikti konkrečius įrodymus: finansines ataskaitas, rodančias dabartinę finansinę padėtį, sutartinius įsipareigojimus, kurių vykdymas taptų negalimas, duomenis apie sąskaitas ar turtą, kuriam gresia areštas. Deklaratyvūs teiginiai apie galimus nuostolius ar gresiančią žalą – net ir įtikinamai suformuluoti – nekompensuoja konkrečių dokumentinių įrodymų trūkumo. Teismas vertina realią, šiuo metu susiklosčiusią faktinę situaciją, o ne prielaidas apie galimas ateities pasekmes.

Antra, svarbu paaiškinti, kodėl žalos ateityje nebus įmanoma atlyginti – tai reiškia parodyti, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju situacija nebus atkuriama į buvusią prieš ginčijamo akto vykdymą. Teismams nepakanka bendro tvirtinimo, kad žala bus didelė – reikia konkrečiai argumentuoti, kodėl vėlesnis žalos atlyginimas būtų neįmanomas arba itin sudėtingas: pavyzdžiui, dėl veiklos pobūdžio, prarastų rinkos pozicijų, neatkuriamų sutartinių santykių ar kitų individualių aplinkybių.

Trečia, prašomoji RUP turi tiesiogiai atitikti byloje pareikštus reikalavimus – platesnės apsaugos teismas nepritaikys. Tai reiškia, kad prieš formuluojant prašymą reikia tiksliai nustatyti, kokio procesinio rezultato siekiama ir ar jis yra logiškai bei teisiškai susijęs su skundo turiniu. Prašymas, kuriuo siekiama sureguliuoti platesnius santykius, nei apima pareikšti reikalavimai, bus atmestas nepriklausomai nuo to, kaip įtikinamai pagrįsta žalos grėsmė.

Jeigu jūsų verslui gresia priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas, paramos susigrąžinimas ar kitos poveikio priemonės ir svarstote, ar prašyti RUP, „Motieka ir Audzevičius” ginčų sprendimo specialistai pasiruošę įvertinti situaciją ir parengti tinkamą procesinę strategiją.