VSD pažymų teisės Pyro pergalė Strasbūre

Šių metų birželio 13-oji buvo džiugi diena Lietuvos valstybei – dvi pergalės Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Tai Pyro pergalė Lietuvos teisingumo sistemai. Precedentas, atveriantis duris specialių tarnybų pažymų teisei. Ne veltui vienas iš EŽTT teisėjų kolegijos narių Derenčinovičius pareiškė atskirąją nuomonę, o joje pažymėjo, kad tai buvo pamatinės bylos, kurios „kėsinasi į pačius teisės į teisingą teismą pagrindus“.

Trumpai apie faktus. Abiejose bylose (UAB „Braitin“ v. Lietuva ir UAB „Ambercore DC“ ir UAB „Arcus Novus“ v. Lietuva) buvo kilęs ginčas dėl teisės į teisingą teismą ginčijant specialios komisijos Valstybės saugumo departamento pažymų pagrindu priimtus sprendimus dėl pareiškėjų akcininkų neatitikimo nacionalinio saugumo interesams. Tokios pažymos buvo gautos vertinant, ar pareiškėjai gali: a) įsigyti UAB, siekiančią valdyti verslo centrą; b) statyti Lietuvos nacionaliniam saugumui strateginės reikšmės objektą – duomenų centrą. Abiem atvejais leidimai nebuvo suteikti.

Nei pareiškėjams, nei jų advokatams nebuvo leista susipažinti su medžiaga, kuri sudarė ginčijamų komisijos sprendimų esmę, tačiau Lietuvos teismai su tokia medžiaga susipažinti galėjo.

Abiem atvejais pareiškėjai pateikė skundus EŽTT, be kita ko, dėl teisės į teisingą teismą, kurį garantuoja Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, pažeidimo.

Strasbūro teismas abu skundus atmetė. Teismas nurodė, kad nors rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai yra fundamentalios teisės į teisingą teismą principo dalys, iš to kylančios teisės nėra absoliučios. Teismas vertino, kad pareiškėjai susidūrė su dviem apribojimais. Pirma, įslaptinti dokumentai ir informacija dėl pareiškėjų atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo nebuvo prieinama nei pareiškėjams, nei jų advokatams. Antra, šie įslaptinti dokumentai nebuvo atskleisti pareiškėjams bylinėjimosi Lietuvos teismuose metu. Tačiau EŽTT nutarė, kad pareiškėjai iš kitos viešos informacijos byloje galėjo nuspėti, kodėl jie neatitiko nacionalinio saugumo interesų.

Be to, Strasbūro teismas vertino, kad pareiškėjai aktyviai dalyvavo Lietuvos teismuose nagrinėjamose bylose ir aktyviai naudojosi savo teisėmis, pavyzdžiui, apklausti liudytojus. O svarbiausia, Teismas vertino, ar įslaptinta informacija turėjo lemiamą vaidmenį Lietuvos teismų sprendimams. Čia svarbu priminti, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2007-05-15 nutarime pažymėjo, kad teismo sprendimai negali būti pagrįsti informacija, kuri sudaro valstybės paslaptį.

Tokia Strasbūro teismo argumentacija sukėlė abejonių net patiems teisėjams. Pavyzdžiui, teisėjas Derenčinović abiejose bylose pateikė atskiras nuomones, kur kritikavo Teismo argumentaciją.

Jo vertinimu, bylos yra kertinės dėl teisės į teisingą teismą užtikrinimo svarbos. Todėl Strasbūro teismas turi nuodugniai įvertinti su ginču susijusius faktus, o ne apsiriboti argumentais, kad pagal bylų Lietuvos teismuose medžiagą pareiškėjų teisininkai galėjo spėti, dėl kokių priežasčių jie neatitinka nacionalinio saugumo interesų.

Ir su tokia pozicija negalima nesutikti – teismo motyvai neturi būti grindžiami prielaidomis, kurias galima nuspėti. Ar pareiškėjai galėjo nujausti, ar ne – tai nėra įrodymais grįsta teismo išvada. Ir šiaip ne šventieji puodus lipdo. Kartais patys EŽTT teisėjai priekaištauja vieni kitiems, kad Teismas politiškai jautriose bylose neretai užsiima politikavimu, o ne vertina konkrečius įrodymus ir sprendžia konkrečią bylą (pvz., EŽTT 2021-04-08 sprendimas byloje Vavřička ir kiti v. Čekijos Respublika – čia teisėjas Wojtyczek kritikavo Teismo sprendimą atmesti pareiškėjų skundus byloje dėl privalomo vaikų vakcinavimo atitikties teisei į privatų gyvenimą ir akcentavo, kad Teismo pareiga yra nustatyti tiesą ir ištirti įrodymus, tačiau tai nebuvo atlikta tinkamai).

Kita problema, kuri išliko po aptariamų Strasbūro teismo sprendimų, yra ta, kad teisių balansas ir toliau svyra nuo individualių teisių apsaugos link valstybės interesų apsaugos. Vertinant valstybės aparato galimybes ir svorį nacionaliniuose teismuose, toks „balansas“ ir taip nėra privačių asmenų naudai. Vieša paslaptis, kad administraciniai teismai Lietuvoje palankiau vertina atsakovais dalyvaujančių valstybės institucijų pozicijas. Galiu nuspėti, ironizuoju, kad šalių interesų pusiausvyra „pažymų bylose“ bus dar labiau pažeidžiama po minėtų EŽTT sprendimų. Nes, kad ir kokie būtų netiesioginiai įrodymai tokio pobūdžio bylose, esminis klausimas yra komisijos sprendimų pagrįstumas, o minimais atvejais sprendimai buvo priimti remiantis įslaptinta medžiaga.

Trečia problema yra susijusi su įrodymų vertinimu ir sprendimo argumentavimu. Objektyviai gali būti sudėtinga įvertinti, ar nacionaliniai teismai savo vidinį įsitikinimą suformavo ir sprendimų esmę grindė būtent įslaptinta medžiaga ar dokumentais. Ir čia Strasbūro teismas atlieka gan griežtą faktų vertinimą jam pateiktos ar paties Teismo išreikalautos medžiagos pagrindu (pvz., Teismo sprendimai bylose Airija v. Jungtinė Karalystė; McCann ir kiti v. Jungtinė Karalystė; Andronicou and Constantinou v. Kipras; ir t.t.).

Tačiau, kaip pabrėžė atskirą nuomonę pateikęs EŽTT teisėjas Derenčinović, dalyvavęs aptariamų bylų teisėjų kolegijose, paties Strasbūro teismo argumentacija tokiais atvejais turi būti išsamesnė. Išsamesnė argumentacija leistų įsitikinti, ar objektyviai įslaptinta informacija nepadarė lemiamos įtakos nacionalinių teismų sprendimams ir ar teismai grindė savo sprendimus išimtinai bylos medžiaga, kuri buvo prieinama ir pareiškėjams.

Ketvirta problema yra susijusi su valdžios institucijų piktnaudžiavimo rizika. Sutikite, būtų pakankamai nesudėtinga eliminuoti „nepageidaujamą asmenį“ iš pelningų daugiamilijoninių projektų panaudojant slaptą pažymą, kurios toks asmuo niekada taip ir nepamatys, net ir ginčydamas sprendimą, pagrįstą tokia pažyma.

Ši rizika didėja ir dėl to, kad valdžios institucijos gali netinkamai vertinti aptariamus Strasbūro teismo sprendimus, t. y. interpretuoti taip: Strasbūro teismas „atrišo rankas“ plačiau ir nebaudžiamai naudoti tokias pažymas. Raudoną ribą EŽTT nubrėžė dar 2010-07-06 priimdamas sprendimą byloje Pocius v. Lietuva, kur išaiškino, kad nacionalinis teismas negali grįsti savo sprendimo įslaptinta informacija, ką jau 2007 m. buvo konstatavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Visa kita yra pilkoji zona, kur tik teismų, įskaitant ir paties EŽTT, sprendimų motyvų kokybė leis įsitikinti, ar buvo teisingai ir išsamiai įvertinta bei apginta fundamentali teisė į teisingą teismą. Kadangi vertinimas priklausys nuo konkrečių faktų bylose, tikėtina, kad ateityje vėl galime sulaukti Strasbūro teismo sprendimų „pažymų bylose“ ir dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo.

Vienas iš galimų sprendimo variantų – bent jau Lietuvos teismams nesiremti įslaptinta informacija bylose ir turėti bei vertinti byloje tik tą medžiagą, su kuria gali susipažinti visos šalys, įskaitant ir pareiškėjus. Tai drausmins ir valstybės institucijas, nes jos be pažymų privalės rinkti ir viešai prieinamą informaciją, nes būtent šią informaciją, kilus ginčui, vertintų teismai ir būtent ji turėtų lemiamą reikšmę teismų sprendimams. Labai tikiuosi, kad Lietuva nesileis į pilkąją „pažymų teisės“ zoną ir mes nesulauksime EŽTT sprendimų prieš Lietuvą dėl teisės į teisingą teismą tokiose bylose pažeidimo.