Atmintinė apie konkurenciją ribojančius susitarimus darbo rinkose

Konkurencijos institucijos vis daugiau dėmesio rodo darbo rinkoms ir tai verslui kelia naują – mažiau pastebėtą – problemą. Sutartiniai „neviliojimo“ ir kitokie darbuotojų perėmimo ribojimai, kurie iki šiol buvo laikyti elementaria paslaugų tiekėjo investicijų apsauga, šiandien vertinami kaip galintys riboti konkurenciją. Tai kerta per jautriausią vietą – talentų pritraukimą ir atlygio dinamiką.

Todėl šiandien klausimas – kur baigiasi darbuotojų teisė laisvai rinktis darbdavį ir prasideda darbdavio teisė ginti savo investicijas į žmones – tampa ne teoriniu, o praktiniu.

Įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (BDAR) verslas ėmė masiškai kurti atitikties programas, deja, konkurencijos teisė darbo rinkose daugybei įmonių vis dar atrodo miglota. Įtampa kyla iš paprastos realybės: klientas nori pasamdyti specialistą, o paslaugų teikėjas natūraliai nori apsaugoti savo pelno šaltinį.

Dešimtmečius rinkoje buvo įprastos „neviliojimo“ formuluotės ir griežtos baudas už darbuotojo perėjimą. Šiandien draudimai vilioti paslaugų teikėjo darbuotojus atsiduria rizikos zonoje, nes veikia ne tik tarp dviejų sutarties šalių – jie daro įtaką visai darbo rinkai, mažina atlyginimus ir riboja žmonių judumą.

Konkurencijos teisės požiūris į „neviliojimo“ susitarimus

Reguliuotojai aiškina, kad tarpusavio susitarimai dėl atlygio, darbuotojų neviliojimo ar komerciškai jautrios informacijos apie personalą dalijimosi tarp atskirų įmonių yra itin pavojingi konkurencijai. Teoriškai egzistuoja vadinamoji būtinųjų apribojimų (angl. ancillary restraints) doktrina: jei ribojimas yra neišvengiamai susijęs su pagrindine, vartotojams naudinga ūkine operacija, ir proporcingas jos tikslui, jis gali būti toleruotinas. Praktikoje darbo rinkų ribojimams ši išimtis netaikoma, nes draudimas perimti darbuotojus dažniausiai nėra vienintelis ar neišvengiamas būdas apginti teisėtus interesus. Startuolių ir akcininkų sutartys leidžia susitarti dėl neviliojimo ganėtinai laisvai ir šiose sutartyse steigėjų nekonkuravimo susitarimas ir neviliojimo susitarimas įprastai laikomas teisėtu.

Tai ypač gerai matyti IT ir paslaugų sektoriuose. Įmonė, kuri klientui kas mėnesį teikia specialisto laiką už, tarkime, 10 000 eurų, dažnai į sutartį įrašo sąlygą, draudžiančią klientui siūlyti darbą tam specialistui, o už pažeidimą numato, pavyzdžiui, 50 000 eurų baudą. Verslo logika čia atrodo skaidri: jei klientas perima žmogų, teikėjas netenka pajamų. Tačiau iš darbuotojo perspektyvos toks draudimas reiškia užvertas duris gauti didesnį atlyginimą už savo kompetenciją. Ten, kur susiduria šie du gėriai (investicijų apsauga ir darbuotojo teisės), šiandien dažniau pirmenybė teikiama laisvam judumui ir konkurencijai dėl talento.

Kaip teisingai formuluoti sutartis, kad jos neribotų konkurencijos

Pirma, standartiniai „neviliojimo“, „nesiūlymo įsidarbinti“ ir panašūs draudimai B2B santykiuose tampa rizikingi, ypač jei šalys veikia toje pačioje ar gretimose rinkose, o nustatytos sankcijos akivaizdžiai atgrasančios. Antra, paprastas pareiškimas, kad „šalys laikysis konkurencijos teisės“, problemos neišsprendžia, nes turinys – ne deklaracijos – lemia, ar susitarimas riboja konkurenciją. Trečia, reali verslo apsauga turi remtis tomis priemonėmis, kurios yra teisėtos, proporcingos ir susijusios su konkrečiomis patirtomis sąnaudomis ar saugotinu turtu.

Iš esmės tai reiškia, kad turime judėti nuo draudimų prie kaštų kompensavimo ir tvarkų skaidrumo. Vietoj bendrinio „neviliojimo“ verta numatyti dokumentais pagrindžiamą konversijos mokestį tais atvejais, kai klientas pasisamdo sutartį vykdžiusį specialistą. Mokestis turėtų atspindėti realias paieškos, atrankos ir apmokymo sąnaudas bei turėti mažėti bėgant laikui.

Draudžiama bauda neturi virsti užslėptu darbo judumo ribojimu – jei suma neproporcinga ir atgrasi savaime, ji kels tą pačią konkurencijos riziką kaip ir tiesioginis draudimas. Tokį mokestį būtina susieti su aiškiais kriterijais, pavyzdžiui, su iš anksto aprašyta mokymo programa, sertifikavimu ar specifinio žinojimo perdavimo apimtimi.

Antras patarimas – komercinių paslapčių ir konfidencialumo režimo disciplina. Vietoj bendrų frazių sutartyje verta tiksliai apibrėžti, kas laikoma slapta informacija, kaip ji saugoma, kiek laiko taikomas konfidencialumas, kokia yra įrodinėjimo tvarka ir žalos apskaičiavimo metodika. Jei darbuotojas neišvengiamai gauna prieigą prie išskirtinio know-how, leidžiamas konkuravimo ribojimas su Darbo kodekse (DK) numatyta kompensacija, tačiau tik tiek, kiek būtina ir tik tiek laiko, kiek realiai saugotinas interesas egzistuoja. Kai investuojama į kvalifikacijos kėlimą, galima naudoti mokymo kaštų grąžinimo mechanizmą, jei jis atitinka DK kriterijus ir nėra paverstas bausme už darbo santykių nutraukimą.

Dar vienas patarimas – formuluočių tikslumas ir proporcingumas. Žala neturi būti „nustatoma neįrodinėtinai“, ji turi būti apskaičiuojama pagal aiškų metodą, pavyzdžiui, kaip pareiškėjo pagrįstai patirtos ir dokumentais patvirtintos tiesioginės sąnaudos, su numatyta amortizacija laikui bėgant. Ginčų sprendimo kelias – teismas ar arbitražas – svarbus procesiškai, tačiau jis neišgelbės, jei materialinės nuostatos savaime riboja konkurenciją.

Svarbiausi žingsniai, kuriuos turi atlikti verslas jau dabar

Jei šiandien savo šabloninėse sutartyse dar turite bendruosius „neviliojimo“ draudimus, metas juos peržiūrėti:

1. Pakeiskite absoliučius draudimus į aiškiai apibrėžtas, kaštais pagrįstas konversijos sąlygas, kurios nėra automatinės ir neviršija realios, likusios investicijų dalies.
2. Susitarkite dėl tikslių konfidencialumo, komercinių paslapčių ir intelektinės nuosavybės režimų, kurie realiai saugo vertę, o ne nukopijuoti iš paieškos sistemų ar pasenusių šablonų.
3. Ten, kur būtina, apskaičiuokite vertę ir naudokite DK priemones, o jų apimtį grįskite konkrečiu saugotinu interesu.
4. Išgryninkite duomenų apsikeitimo su klientu tvarką taip, kad nebūtų galimybių atsirasti netiesioginiams atlygio ar įdarbinimo koordinavimo kanalams.
5. Pasirūpinkite, kad jūsų pardavimų, personalo, pirkimų komandos žinotų, kokias formuluotes privalu atmesti, o kurios leistinos.

Esmė paprasta: verslą galima ir reikia saugoti, tačiau tik tai, kas iš tiesų yra jūsų – žinias, procesus, reputaciją ir investuotas sąnaudas, o ne rinką ar žmonių pasirinkimo laisvę. Tinkamai performuluotos sutartys, proporcingi konversijos mechanizmai, disciplinuota informacijos higiena ir DK leidžiamos priemonės leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp konkurencijos ir investicijų apsaugos. Tai nėra „gražios“ frazės – tai konkretūs žingsniai, kurie sumažina sankcijų riziką, neužkerta kelio talentams ir apsaugo jūsų pelno šaltinį.