Atnaujintos Vartojimo kredito teikimo gairės: daugiau papildomų pareigų vartojimo kredito davėjams?

Skaičiuojame jau vienuoliktus metus, kai vartojimo kreditų teikimas reglamentuojamas atskiru – Vartojimo kredito įstatymu („Įstatymas“). Vartojimo kredito reguliavimas galėtų būti laikomas vadovėliniu nuolatinio skirtingų interesų susidūrimo pavyzdžiu: verslo siekio užsidirbti ir vartojimo kredito gavėjų („Vartotojai“) apsaugos.

Kiekvieno šio Įstatymo pakeitimo svarstymas Seime sulaukia itin daug dėmesio. Su kiekvienu pakeitimu siekiama palikti kuo mažiau vietos Įstatymo nuostatų interpretacijoms vartojimo kredito davėjų ir tarpusavio skolinimo platformų operatorių (bendrai – „VKD“) naudai bei užtikrinti kuo didesnę Vartotojų apsaugą, vis dėlto visko teisės aktais reglamentuoti neįmanoma. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos bankas paskelbė revizuotą Vartojimo kredito teikimo gairių redakciją. Nors Gairėse mažai papildymų, norime atkreipti jūsų dėmesį į keletą jų:

1. Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų („Nuostatai“) 10 punktas numato, kad VKD, apskaičiuodamas Vartotojo įmoką, be kita ko, turi atsižvelgti ir į pajamas, liekančias sumokėjus Vartotojo mokamą įmoką.

Iki šiol šis Nuostatų 10 punkto aspektas nesulaukdavo VKD dėmesio ir vadovautasi taisykle, kad jeigu Vartotojo vidutinės mėnesio įmokos pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms sudaro ne daugiau kaip 40 % mėnesio pajamų, tokiam asmeniui suteikti vartojimo kreditą galima. Vadovaujantis tik 40 % taisykle, pasitaiko atvejų, kai formaliai ši taisyklė nėra pažeidžiama, tačiau Vartotojui, sumokėjus įmoką, kitoms išlaidoms per mėnesį lieka itin maža lėšų suma.

Dėl aukščiau nurodytos priežasties atnaujintose Gairėse akcentuota, kad VKD be kitų aspektų turi nepamiršti įvertinti ir tai, ar vartotojui, sumokėjus vartojimo kredito įmoką ir padengus kitus finansinius įsipareigojimus, liks pakankamai lėšų pragyventi. Atitinkamai VKD savo vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklėse turi nustatyti, kaip vertinamos pajamos, liekančios Vartotojui sumokėjus įmoką (į kokias aplinkybes atsižvelgiama, koks liekančių pajamų vertinimo modelis ar mechanizmas taikomas ir pan.).

2. Vartojimo kredito rinkoje itin paplitęs vartojimo kredito refinansavimas, kuris nėra atskirai reguliuojamas ir jam nėra nustatytos esamo reguliavimo išimtys. Tam, kad būtų užtikrinta tinkama vartojimo kredito refinansavimo praktika, atnaujintose Gairėse paminėtos kelios svarbios taisyklės:

• Vartojimo kredito refinansavimas laikytinas naujo vartojimo kredito suteikimu, kuriam taikomos visos vartojimo kredito teikimo taisyklės (Vartotojo kreditingumo vertinimas, atitinkamos informacijos pateikimas vartojimo kredito gavėjui ir kt.).
• Faktas, kad VKD įsipareigoja užtikrinti, kad refinansuojant bus padengtas Vartotojo turimas kreditas, galėtų būti vertinamas kaip reikšminga aplinkybė – Vartotojo išlaidų sumažėjimas. Atitinkamai vertinant Vartotojo kreditingumą, kai refinansuojamas jo turimas vartojimo kreditas, galėtų būti neatsižvelgta į tuos finansinius įsipareigojimus, kurie bus padengti suteikus naują vartojimo kreditą, t. y. refinansuojant. Papildomai naujasis VKD turėtų užtikrinti, kad jo suteikiamas vartojimo kreditas nebus panaudotas kitiems nei refinansavimo tikslams (t. y. pervedant refinansuojamą sumą ankstesnįjį vartojimo kreditą suteikusiam VKD tiesiogiai, o jeigu tai neįmanoma – imtis kitų priemonių užtikrinant, kad naujasis vartojimo kreditas bus panaudotas būtent refinansavimui).
• Vartojimo kredito refinansavimas laikytinas jau turimo vartojimo kredito išankstiniu grąžinimu. Vadinasi, tokiu atveju Vartotojas turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, numatytą Įstatymo 17 straipsnyje.

3. Atnaujintose Gairėse taip pat atkreiptas dėmesys į praktikoje pasitaikančius atvejus, kai vartojimo kredito sutartyse VKD įtvirtina tam tikrų su vartojimo kredito suteikimu susijusių mokesčių (pvz., administravimo) nuolaidas, kurios taikomos Vartotojui, jeigu pastarasis tinkamai vykdo sutarties sąlygas. Pvz., bet kokios nuolaidos, susijusios su Vartotojo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant, nuolaidomis palūkanoms ir kitiems mokesčiams), taikomos tik Vartotojui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį.

Šių nuolaidų (arba kitaip „sąlyginių mokesčių“) tikslas – išvengti Įstatyme nustatyto netesybų dydžio (ne daugiau 0,05 % pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną). Vartojimo kredito sąlyga, numatanti, kad nuolaida taikoma tik tokiu atveju, jeigu prievolė vykdoma tinkamai, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, t. y. atitinka netesybas, kurių dydis yra apribotas Įstatymu. Atsižvelgiant į tai, VKD rekomenduojama peržiūrėti vartojimo kredito sutartyse nustatytų nuolaidų ir netesybų nuostatas, kadangi pripažinus tokias nuostatas nesąžiningomis, jos laikomos negaliojančiomis nuo vartojimo kredito sudarymo dienos, o ne mažinamos iki Įstatyme nustatyto 0,05 % dydžio.

4. Dar daugiau pareigų atsirado VKD, kai Vartotojas grąžina vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino. Įstatymas numato, kad tokiu atveju Vartotojas turi teisę į vartojimo kredito kainos sumažinimą. Nors vartojimo kredito sutartyse VKD privalo numatyti išankstinio vartojimo kredito grąžinimo procedūrą, Vartotojui nėra pareigos jos laikytis. Nepaisant to, kad procedūros nesilaikyta, Vartotojui išlieka teisė į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą. Dar daugiau – remiantis atnaujintomis Gairėmis, iš VKD tikimasi didesnio proaktyvumo: VKD privalėtų išsiaiškinti tikruosius Vartotojo ketinimus (t. y. ar jis iš tiesų norėjo grąžinti dalį vartojimo kredito, ar norėjo padengti artimausią įmoką pagal mokėjimų grafiką suėjus įmokų terminui, o galbūt per klaidą pervedė didesnę įmoką ar ją pervedė ne pagal nustatytą grafiką). Neišsiaiškinus tikrųjų Vartotojo tikslų, VKD turėtų įskaityti vartojimo kreditą ar jo dalies grąžinimą anksčiau nustatyto termino ir atitinkamai sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.